Padėkojimas labai užimtam žmogui
Padėkojimas labai užimtam žmogui
Ji tokia gyvybinga, tik stebėkis ir pavydėk. Joje tiek energijos – keletui į valias užtektų.
... Kai į pilną moteriškių ir rašomųjų stalų salę pirmąkart įžengėme ir nedrąsiai priešais vieną moteriškių ant kėdžių sutūpėm, reikalas išsisprendė bemat:
- Negerai!
Ir liepė ateiti kitą dieną.
O kitą dieną, mūsų lamei, mus, kantriai belūkuriuojančias, spėriu žingsniu atkaukšėjusi, įsisuko vienu rankos mostu į savo kabinetą. Ne į tą didįjį, o į visai mažytį. Reikalą sutvarkė žaibiškai. Negi čia sėdi vyresnioji notarė? – nusistebėjau, nes neturėjau garbės pažinoti. Pasirodo, čia. Paskui – jau dėl kitų reikalų – ir vėl prie jos durų. O žmonių daug, o visi neramūs, o čia dar:
- Taksi laukia, notare... Miršta! Miršta!
Išlekia, tarstelėjusi visiems ir kiekvienam: „Už pusvalandžio būsiu“. Ir atsiranda vėl. Ir vėl – kalba telefonu, kalba su priešais sėdinčiu, o pro duris įlindusi nekviesta galva kažko teiraujasi. Jūs manote ji pyksta? Nematau to. Kiekvienas gauna atsakymą, ir visiems viskas pasidaro aišku.
- Kiek metų dirbate? – klausiu, žavėdamasi energjia, žinojimu, atsakymais...
- Ponui Dievui ant garbės padaryta, matyt, bet atvažiavau Vilniaus universitetą užbaigusi, ir iš čia išeisiu. Niekam blogo nepadariau, niekas nenukentėjo... Pirma ir paskutinė darbovietė. Su paskyrimu, lagaminėlį nusitvėrusi atvažiavau. O paskyrime parašyta „Aprūpinti butu“. O miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, toks Bagdonas tada buvo: „Per greit norit!“ O aš – našlaitė... Butą gavom prieš tris metus... Nenoriu prisiminti nė tų laikų, teeina jie...
- Tai kiek metų dirbat?
- Nereikia rašyti... Nuo pat baigimo. Nuo Bulavo Jono laikų Universitete, - jo paskutiniai rektoriavimo metai... Toks liūdnas būdavo... mano diplominio darbo vadovas. „Nori, Vaiva, aš Tave pasiliksiu Universitete“ – klausė, o aš padebesiais... Galvojau, darbas bus. Darbas ir butas! Tik, kai Sąjūdis prasidėjo, sužinojau, kad jį tada iš rektorių „už politiką“ išmetė. Būdavo sėdim prie to diplominio abudu, jis žiūri ir nemato mano lapų... Ne tas jam rūpėjo... Dabar žinau, bet kiek metų turėjo praeiti, kol viską supratau. Pati tada ir parašiau, pati apsigyniau, o ko daugiau?
- Dabar sūnus tęsia šeimyninę tradiciją? Vyras, kiek žinau, taip pat juristas?
- Pataikėte. Vyresnėlis , Marius, šiemet pirmą kursą baigs, o aš norėjau, kad žurnalistu taptų. Bet tokia buvo jo paties valia. O mažylis (antrasis sūnus – Liutauras – aut.) nori „kelių viršininku“ būti. Kol kas didysis, studentas, labai ji stramūžina: „Atnešk“, „Paduok“...
- Užtat ir nori žmogus „viršininku“ būti, ko gero... O kaip su tuo testamentu, kur anąkart n-ąjį kartą važiavote iš naujo perdaryti? Viena iš „smagiųjų istorijų‘?
- Aha. Penkiskart mainai ir... nieko! Toks darbas. Yra kur po kartą per mėnesį perrašo. O į metus po kartą... natūralu.
- Žmogaus gyvenimas per ilgais vienai nuomonei išlaikyti? Ir galios paskutinį kartą surašytasis?
- Ir galios paskutinysis testamentas. Mūs darbe argi gali būti kas nors smagaus ir linksmo?! Tik ir lauki, kokį naują įsytatymą gausi. O jie tokie netobuli... paskui – lauki papildomų instrukcijų...
- Esate didžiųjų ir mažųjų žmogiškųjų dramų liudininkai. Kur testamentas, ten – mirtis. Liūdesys...
- Einam turto aprašyti, kai miršta. Karstas stovi, o mes aprašinėjam, o du vaikai iš šonų raunasi. Vienam kambary – dūdos, o kitam... Pantalonai, švarkelis, bateliai ir... dantų protezas su vienu auksiniu dantim – peštynių ir rietenų tarp giminių „objektas“. Ir tikri vaikai, ir, kaip viena sakė, visi su aukštuoju mokslu... Bet dabar mažai tokių...
- Dvasingų ir inteligentiškų?
- Anūkas, užėmęs bobutės butą, o duktė, jo motina, nori paimti močiutės, savo motinos, daiktus... Ir anūkas neįsileidžia... Tai čia neseniai buvo... Visokių yra. Ir mes būname visokios...
- Nieko nesuprantu. Iškoneveikia? Kas čia nuostabaus: palikimai – pinigai, turtai – aistros...
- Tik norėk kitam gera padaryti! Susilauksi...
- „Komplimentų“? Pavyzdžiui? Tai įdomu, palyginimo su žurnalistais dėlei, sužinoti, kaip vadina supykę notarinę kontorą ir notarę?
- „Bardaku“ ir „bi...“!
- O Jūs ką? Ir už ką - šitaip? Perkūniškai smalsu!
- Štai Jums konkretus atvejis. Vakarykštis. Ne visoms užsieninėms mašinoms yra įkainiai. Reikia analogo ir ieškom. Nuo to sumos, pagal kurias įkainojamos mašinos, didėja... O jeigu didinti nereikia?! Yra sąrašas mašinų, kur būtina taikyti indeksą, bet ne kiekvieną užsieninę jame rasti. Ir prasideda: „O aš tai padidinčiau...“ „O aš tai nedidinčiau...“
- Tai vis dėl to, kad žmogui mažiau tereikėtų mokėti? O gal daugiau nulupti taikotės? Beje, kokius pelnus turite už visus sėkmingus ir nelabai pavykusius sandėrius?
- Šiemet į miesto biudžetą per 400 tūkst. rublių per mus nukeliavo.
- O jums kas iš to?
- Nieko. Dar anksčiau ir „planą“ uždėdavo!
- O kaip, jei žmogus neateina?
- Laimei, pasibaigė „planavimas“.
- Bet nuo jūsų kontoros daug priklauso, kad į miesto biudžetą didesnės sumos nukaktų. Ne paslaptis: vienokią sumą sutartin įrašo, o visai kitokią į kišenę įsideda.
- Susitaria! Klausi, - „už kiek?“ Pasako. Tu rašai.
- O paskui ar nebūna, kad į teismą liudininku kviečia, nes labai aišku, kad namas, mašina ar kt. juokingai menkai tekaštavo?..
- Žmonės dažnai nepagalvoja, ką daro. Štai, pasirašė kone už dėkui sutartį dėl buto. O paskui? Jei norės panaikinti sutartį, grąžins tik tiek, kiek įrašė sutarty!
- Taip ir apgauna žmogelis pats save. O kokiais klausimais dažniausiai į Jus kreipiasi?
- Dėl paveldėjimo – turto, kuris liko mirusio vardu, įforminimo įpėdiniui. Dėl butų ir garažų pardavimo, dovanojimo, mainymo (keitimo). Dabar – akcinės bendrovės, mašinos... Įsivaizduokite, anksčiau ir keisti, pavyzdžiui, namą į mašiną buvo negalima! Įstatymas neleido.
- O dabar jau galima?
- Antras mėnuo, kai jau galima!
- Vis žingsnis į privatizaciją. Džiugu. Ko daugiau galime tikėtis, einant į teisinę valstybę?
- Laukiame, kol bus pakeistas Civilinis ir Žemės kodeksai, Notariato įstatymo. Tuo pačiu bus daug kas išspręsta žmonių labui. Dabar gi daug kas „užgožta“, nes beveik viskas... negalima.
- Kaip „neglima“, jei sukame link privatizacijos?!
- Stagnacijos laikų palikimas...
- Kiek ilgai dar vaduosimės iš stagnacijos „palikimo“? Ir ką turėtume daryti, kad jo greičiau atsikratytume?
- Reikėtų, kad mažiau dokumentų butų surenkama sutarčių sudarymui. Ar negalėtų užtekti, pavyzdžiui, įrašo techniniame Autoinspekcijos išduotame pase dėl transporto naudojimosi: parašytų – nuo ir iki... Ir važinėtų sau sūnus tėvo mašina.
- Taip ir turėtų būti.
- Bet nėra. Kaip ir su nuorašų darymu. Problema ir tiek. Jau šitiek kartų mūsų rašyta, kad visų dokumentų nuorašai turi būti vietoje parašomi ir vadovų užtvirtinami. Siunčia... pas notarą! Po pusantro šimto žmonių per dieną pabuvoja mūsų kontoroje, pirmam aukšte. Mano moteriškos sako: „Jau linguojam...“
- Ir dar kaip „linguos“: į mokyklą vaikai eis ir į lopšelius-darželius, diplomų ir atestatų nuorašų šimtams moklsą užbaigusių reikės. Dabar dar atestatų vertimus tamstoms reikės užtvirtinti...
- Nors atšviesti galėtume. Kad bent kokią „Erą“ turėtume! Norėtume, kad nereikėtų skolų (paskolų) išieškoti – už išblaivinimą, iš tėvų, kur nesumoka už internatus, lopšelius-darželius ir butų nuomą, už bibliotekose skaitytojų prapuldytas knygas, išnuomotus daiktus... Mes juodą popierinį darbą padarom, o teismo vykdytojai vargsta... Ieško. Ir jūrinius protestus dar, jei avarijos, kroviniai kelionės metu kur sugenda, mes darom... Mūsų ir užsienio laivams.
- Darbų begalės, kaip girdžiu.
- O notarinėj kontoroj net mašininkės etato neturim.
- Neįtikėtina!
- Ir viename kabinete dirba du skyrius (paveldėjimo ir sutarčių) aptarnaujančios darbuotojos. Notarai gausybę dokumentų rašo patys. Kiek tai laiko atima!
- O dabar Jūsų laukia butų išpirkimo sutarčių įforminimo bumas.
- Norėčiau, kad jis praeitų ramiai, organizuotai.
- Čia yra svajonė. Darbo, be abejonės, bus labai daug. Gal sveikatos arba sugebėjimų geriau planuoti darbus Tamstai palinkėti?
- Aš niekada nieko neplanuoju! Nei savaitei, nei metams. O dėl sveikatos... Ačiū, bet aš niekada nesergu...
- Sakykite „Tfū“ ! Ir per kairį petį!
- Reikėtų. Tiek to. Dirbom, kiek galėjom. Ir viskas. O teuždirbta - juokai! Padegt reikėtų viską ir baigta, - tada vaikai supras ką reiškia dirbti ir užsidirbti.
- Negerai taip. Vaikams geriau būtų, jei šiokį tokį palikimą nuo tėvų gautų namą, mašiną ir baldus, kad nebereikėtų smaugtis...
- Šeimos idilija: sėda, važiuoja, buldogas šalia...
- Aha. Ir nieko čia blogo... O, sakykite, gerbiama Vaiva, kuo užsibaigė tas vakarykštis „skandaliukas“ dėl užsieninių markių mašinų, tiksliau, jų pirkėjais-pardavėjais, kur „atitikmenų“ ieškojote?
- Atsisėdau ir padariau sutartį...
- Ir viskas? Už „bordelį“ bei „bl...s“ nieko?! Net nepaauklėjote? O jie – net neatsiprašė?!
- Tada aš ir pasakiau: „Jei jau bordelis, tai tada, vyrai, maukitės kelnes!“ Jie ilgai atsiprašinėjo... Aš tai nieko, viską atleidžiu, tik, va, mano vyras Jonas dažnai man sako: „Lebeda, tu lebeda! Jie tau šitaip, o tu...“
- Ir labai gerai, kad Tamsta esate tokia: sutramdanti šitokius „vyrus“, dešimtis testamentų vis iš naujo energingai tvirtinanti...
- Aš vis prisimenu, kad pirmasis Sąjudžio suvažiavimas buvo: mūsų senas prastas televizorius, maniau, per tas dvi paras - supleškės! O patys?! Iš ryto su apatiniais kaip prilipę prie ekranų karksojom! Už Lietuvą, dėl Lietuvos!.. Kaip buvo gražu!
- Ir bus. Ir mums, karksojusioms prie Jūsų kabineto durų, buvo smagu, kai ištarėte: „Tuoj sutvarkysime tą jūsų reikalą!“ Ačiū už dėmesį ir gerumą. Smagiau gyventi, kada darbai į priekį juda.
- Nėr už ką. Kai sutvarkai, ko žmogui reikia, viskas gerai baigiasi. Visada.
- Tegul visada ir bus taip, kaip žmogui reikia.
Kalbėjosi
JANINA IRNASTAITĖ