Kad senatvė neapkarstų...
Kad senatvė neapkarstų...
Dažnai spaudoje skaitome, kad žmonės būna apgauti. Tų apgavysčių būna įvairių. Antai tėvai vaikams padovanoja butą, o šie parduoda jį ar įkeičia, ir tėvai neturi kur gyventi. Neretai tėvai, norėdami padėti savo vaikams užsidirbti pingų, įkeičia savo turimą vienintelį būstą. Gerai, jeigu vaikams verslas pasiseka. O jeigu nepasiseka? Tuomet aišku – tėvai netenka buto. Tokių ir panašių pavyzdžių galima pririnkti ne vieną ir ne du. Kodėl tokių nedovanotinų klaidų vis atsiranda, kas dėl to kaltas?
Kaltas visų pirma mūsų teisinis neišprusimas, netikėjimas, kad gali ištikti nesėkmė, per didelis pasitikėjimas artimaisiais ir ir pačiu savimi. Šitie dalykai keršija žmogui.
Dabar panagrinėsime keletą konkrečių ir tipinių gyvenimo atvejų, kurie atgarsį rado spaudoje. Antai skolininkas įkeitė kreditoriui (paskolos davėjui) Dituvoje esantį savo žemės sklypą su nameliu. Viskas, atrodo, gerai. Bet štai ateina laikas, kai reikia atsiskaityti. Skolininkas, pasirodo, pinigų neturi, tad paskolos davėjas pradeda domėtis jam įkeistu turtu. Paaiškėja, kad žemės sklypas ir namelis yra menkaverčiai. Kreditorius, pasirodo, patikėjo skolininko žodžiais, ir to namelio net nebuvo nuvažiavęs pasižiūrėti. Pinigų skolintojas tokiu atveju paprastai kaltina visus – tik ne save patį. Kalčiausi, jo akimis žiūrint, notaras ir hipotekos teisėjas, kad tie neįspėjo apie įkeičiamo turto vertę. Bet toks kaltinimas yra absurdiškas, nes nei notaras, nei teisėjas neprivalo ir neturi teisės vertinti įkeičiamo turto. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus tai turi teisę padaryti tik nepriklausomi turto vertintojai. Mūsų minimu atveju abi šalys galėjo susitarti ir nustatyti įkeičiamo turto vertę, galėjo pasamdyti minėtus nepriklausomus turto vertintojus ir galų gale – pačiam pinigų skolintojui reikėjo nuvažiuoti į vietą ir pasižiūrėti, ko gi vertas tas namelis. Tuomet galimai apgavystei būtų užbėgta už akių. Deja...
Kitas pamokomas pavyzdys – kai seni žmonės, pasitikėdami savo gerais vaikais, dovanoja jiems savo būstą ir jo netenka. Ką tokiais atvejais, kai vaikai prašo jiems padovanoti butą, turėtų daryti tėvai?
Jeigu tėvai supranta dovanojimo sutarties pasekmes ir su jomis sutinka, - gali dovanoti. O jeigu abejoja, tuomet geriau pasirinkti kitokią sutartį - perleisti butą su sąlyga išlaikyti juos, tėvus, iki gyvos galvos. Tuomet vaikai, kol tėvai bus gyvi, buto negalės nei įkeisti, nei parduoti, nors tas butas priklausys jiems nuosavybės teise.
Baigiant norisi priminti, kad atėjus pas notarą reikia sąžiningai pasakyti, dėl ko dovanojamas butas ar kitas turtas. Notaras visada patars, ką vienu ar kitu konkrečiu atveju reiktų daryti, pasergės nuo galimos klaidos ar apgavystės.
Įkeičiant butą, taip pat reikia pagalvoti apie šios sutarties pasekmes, o kreditoriui pasidomėti apie įkeičiamo turto relią vertę. Tuomet nereikės kaltinti nei notaro, nei teisėjo, nei paties savęs.
Aldas Vabuolas