Įstatymų leidėjui tai nerūpi...
Įstatymų leidėjui tai nerūpi...
Jau buvome rašę, kad šių metų balandžio mėnesį įsigaliojo Akcinių bendrovių įstatymo kai kurių straipsnių naujos readkcijos. Tęsiame šių pakeitimų netobulumo ir dviprasmybių nagrinėjimą.
Akcinių bendrovių įstatymo 18-ojo straipsnio I dalis nurodo, jog bendrovės valdymo organai yra šie: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Įstatymas nustatė baigtinį valdymo organų sąrašą,. Jo, to sąrašo, išplėsti akcninkai negali. Išvardinti valdymo organai turi atlikti savo funkcijas, nustatytas Akcinių bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose. Iki šiol galiojusi Akcinių bendrovių įstatymo 18-ojo straipsnio redakcija nedraudė aukščiausiam valdymo organui – visuotiniam akcininkų susirinkimui – pavesti jo kompetencijai priklausančius klausimus spręsti kitiems organams. Tą leidimą akcininkų susirinkimai paprastai ir realizuodavo. Pavyzdžiui, susirinkimas dažnai pavesdavo valdybai sudaryti ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatimio kapitalo, pardavimo, įkeitimo, nuomos, laidavimo, garantijos ir kitas sutartis. Kaip žinome, akcininkų skaičius bendrovėse yra įvairus. Tad suprantama, kad tose bendrovėse, kur akcininkų yra daug, norint sudaryti minėtas sutartis, lengviau yra sukviesti valdybą, negu akcininkų susirinkimą.
Deja, įstatymų leidėjas, matyt, galvojo kitaip, todėl ir nustatė, jog „visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems valdymo organams spręsti jo kompetencijai priklausančių klausimų“ (Akcinių bendrovių įstatymo 18-ojo straipsnio 5 dalis). Taigi nuo šiol susirinkimas neturi teisės perduoti jam priskirtų funkcijų kitiems valdymo organams.
Ar galima nuspėti priežastis, kodėl Seimas priėmė tokią netobulą pataisą? Spėlionių čia gali būti įvairių. Galbūt todėl, kad valdymo organai nepiktnaudžiautų jiems pavestomis teisėmis?...
Tačiau nepagalvota apie tai, jog akcininkų susirinkimas, perduodamas savo funkcijas kitam valdymo organui, tuo pačiu išreiškia pasitikėjimą juo. Nesant pasitikėjimo, teisių paprasčiausiai neperduotų. Antra vertus, komercijos operatyvumas yra vienas iš pagrindinių rinkos ekonomikos principų. Apie kokį operatyvumą galima kalbėti, jeigu akcininkų susirinkimui sušaukti reikia mažiausiai 30 dienų! Ir sušauktas susirinkimas, nesant kvorumo, gali neįvykti. Šaukiant pakartotinį susirinkimą, akcininkai vėl turi būti informuoti ne vėliau kaip prieš dešimt dienų. Nepagalvota ir apie tai, kad akcininkų susirinkimo sušaukimas nepigiai kainuoja. Ir jeigu bendrovė per metus šauks, tarkim, penkis ar šešis susirinkimus, tai vargu ar akcininkai gaus dividendų.
Šitie išvardinti dalykai labai rūpi akcininkams, kredito įstaigoms, įvairiems komersantams, bet tik ne įstatymų leidėjui.
Aldas Vabuolas